Gyvenimo neįsivaizduoju be kelionių ir kalnų. Į pirmąją kelionę patraukiau būdamas 14 metų,  vienas (!!!) tranzavau i Kaukazą. Ir taip iki šiol- rugpjūtis arba liepa- arčiau dangaus, upokšnių ir krioklių, ledynų ir uolų...

Išvaikščiojau daug takų Rusijos rajonų kalnuose.  Vien Altajuje buvau 10 kartų. Tai mylimiausi kalnai.

 Kalnų žygius beveik visada pats ir organizuodavau: sukviesdavau grupele žygeivių, parinkdavau maršrutą,  apgalvodavau viską, kad nieko nepritruktų mūsų grupei  toli nuo civilizacijos ...

Dabar, kai auginame mažiukus, tenka keliauti į labiau civilizuotus kraštus. Tiesa, mažoji dukrytė dar neįkopė į jokį kalną, bet vyresnysis, nors tik šešių, jau yra keliavęs po Krymo, Karpatų, Norvegijos, Tatrų kalnus, Tirolietiškas Alpes, Pirėnus. O šią vasarą dar žygiuosime po Italijos Alpes.

Norėčiau pristatyti Jums kelionių įspūdžius. Gerų žygių, mielieji!